„Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.
Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“. „Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18,15-20).
KELIONĖ KARTU, mons. Adolfas Grušas
Šiandien girdime Jėzų kalbant apie dialogą ir susitikimą: „jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių“. Verta pastebėti, kad šiuo atveju esminis žodis yra „eik“. Neturime užsidaryti priešiškoje tyloje, demonstruodami, kaip smarkiai esame įžeisti, bet pasirūpinti atkurti santykius.
Žinoma, gali kilti, atrodytų, teisėtas klausimas: „Kas įgaliojo mane kištis į kito žmogaus gyvenimą?“ Galbūt, tai pretenzija, jog mes suvokiame tikrąją tiesą ir galime ją savotiškai primesti kitiems? Ne, vienintelis motyvas taip pasielgti yra kitas žodis – „brolis“. Broliškumas, kuriuo stengiamės gyventi, o ne tiesa, kurią tariamės jau pažinę, gali tapti pagrindu tarpusavio dialogui. Politikoje ir visuomenės gyvenime dialogas visuomet reiškia jėgų palyginimą, kai nugali tas, kuris yra užėmęs stipresnę poziciją. Evangeliniame dialoge lyginamasi nuoširdumu, ir jame negali būti pralaimėjusių, nes vienintelis tokio dialogo tikslas yra meilė.
Juk viskas prasideda nuo pačios mažiausios bendruomenės: nuo „aš“ ir „tu“…
„Jei jis tavęs paklausys, tu laimėjai savo brolį,“- sako mokiniams Kristus. Dar vienas nuostabus posakis: „laimėti savo brolį“! Brolis yra laimėjimas, jis yra mūsų ir viso pasaulio lobis. Atrasti broliškumą, iš tikrųjų reiškia: atskleisti tikros žmogaus ir pasaulio pažangos paslaptį.
„Ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“… Surišti ir atrišti,- šie Jėzaus žodžiai skirti ne vien tik bažnytinei hierarchijai – dvasininkams, bet visiems tikintiesiems. Jie reiškia galią rasti bendrystę ir išsivaduoti. Galimybė dovanoti padarytą blogį nereiškia vien tik juridinės išrišimą teikiančio kunigo galios. Tai kartu yra ir kiekvieno krikščionio galia savo buvimu perkeisti pačias blogiausias, netyriausias, sugedusias žmogiško gyvenimo patirtis. Tai reiškia: daryti tai, ką daro vien tik Dievas: atleisti priešams, numalšinti skausmą, būti artimu kitam… Visa tai yra dieviški dalykai, galintys perkeisti mūsų tarpusavio santykius.
Ką „surišime“, o tai reiškia, suvienysime prie savęs – žmonės, jausmai, viltys, - visa tai niekuomet nepražus. Tuo tarpu tai, ką „atrišime“, arba, kitais žodžiais tariant, išlaisvinsime: mūsų energija, drąsa, šypsenos,- tai visuomet reikš laisvę visiems tiems, kurie su tuo susidurs, o taip pat ir mūsų pačių širdžiai. Taip suprantant Viešpaties žodžius tampa aišku, kad, kalbėdamas apie „atrišimą“, Jis mąstė apie amžinąją laisvę, o minėdamas „surišimą“ – amžiną bendrystę.
„Kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu jų tarpe“, - baigia savo pamokymus Jėzus…
Ne vien tik maldoje, tačiau taip pat mylinčių vyro ir moters sąjungoje, šventiškame draugų susitikime, bendroje kovoje už teisingumą, savo vaiką apkabinusios motinos švelnume, - visur su mumis yra Dievas. Jis yra mūsų bendrystės siela, per Jį „aš“ ir „tu“ tampa „mes“, Jis veda mus žmogiškais keliais į Dievo laisvę…
